AR ŽINAI KAM PRIKLAUSĖ KAILIS KURĮ TU DĖVI?
Kad apsivilktum norimus kailinius reikia nužudyti: 12-15 lūšių; 10-15 vilkų ar
kojotų; 15-20 lapių; 60-80 audinių; 27-30 meškėnus; 10-12 bebrų; 60-100 voverių....
Šie žvėreliai, tik dėl to, kad jų kailiai gražūs, visą savo gyvenimą priversti
kankintis mažuose ir ankštuose narvuose, kol galiausiai yra nužudomi naudojant
žiaurius ir nehumaniškus metodus: dujas, spąstus, elektros srovę ar vėzdą.
KAILIŲ FERMOS
Nesvarbu ar pagautų laisvėje ar užaugintų kailių fermose, nekaltų žvėrelių
skausmas ir kančios privalo būti sustabdyti. Kailių industrijos aukų skaičius yra
siaubingas. Apie pusę dėl kailių nužudytų gyvūnų yra gimę ir užaugę nelaisvėje,
kailių fermose, baisiomis sąlygomis. Tipišką kailių fermą sudaro eilės su šimtais
metalinių viela apraizgytų narvų, kuriuose gyvūnai kenčia šaltį, lietų, sniegą ir
saulę. Šiuose ankštuose narvuose, mažiau negu dviejų pėdų ilgio ir pločio,
žvėrys vos gali pajudėti. Kailių fermų gyventojai, kankinami prievartiniu įkalinimu,
žalojami psichiką griaunančiomis nenatūraliomis gyvenimo sąlygomis, ima luošinti
patys save, kandžioja savo uodegą, tampa kanibalais.
GAUDYMAS SPĄSTAIS
Kiti kailiniuotieji gyvūnai gaudomi spąstais laukinėje gamtoje ir kenčia siaubingą
skausmą kol miršta ar kol būna surasti kailinių žvėrelių medžiotojo ir nužudyti.
Plieniniai spąstai, kuriais gyvūnai pagaunami už kojos, dažnai išplėšia aukos
mėsą, nutraukia raiščius ir sausgysles, sulaužo kaulus. Daugelis gyvūnų, kad nors
kiek numaldytų tą nepakeliamą skausmą, nusigraužia spastuose įkliuvusią koją.
Laukinėje gamtoje paspęsti spąstai nesirenka savo aukų ir į juos dažnai pakliūna
taikinyje nenumatyti gyvūnai. Medžiotojų duomenimis vieno norimo gyvūno gaudymo
procese į spąstus pakliūna iki 10 kitų rūšių gyvūnų.
Skurdžios gyvenimo sąlygos, sudarytos kailių industrijos (paprastai gyvenama ankštuose
metaliniuose narvuose) pasmerkia protingus, ir smalsius gyvūnus kaip pvz. lapes ar
audines šabloniškam elgesiui, savęs luošinimui ir kanibalizmui ...
Kailių rinka naudoja įvairiausius gyvūnų žudymo būdus. Kai ateina jų kailio
pardavimo laikas, žvėrys gali būti nunuodijami dujomis, užmušami elektros srove,
nuodų injekcija, negyvai uždaužomi lazdomis ar nusukami sprandai. Tik keli iš šių
metodų veterinarų laikomi humaniškais, jeigu žudymą apskritai galima būtų pavadinti
humanišku, bet kailių fermeriams svarbiausia yra ne tai, svarbiausia įsitikinti, kad
būtų nesugadintas vertingas kailis...
Tu paimi kuoką ir smarkiai trenki gyvūnui per galvą. Tai žiauru, tai siaubinga.
Jeigu žmonės nešiojantys kailinius kada nors pamatytų spąstuose savo augintinį
šunį, jie daugiau niekada nebeužsivilktų kailinių.- cituoja buvęs Kanados
medžiotojas spąstais.
1994 m. Olandijos vyriausybei skirtoje ataskaitoje P. Wiepkema išsiaiškino, kad kailių
fermose lapės patiria padidintą baimės jausmą. Patelėms tokia streso būsena sukelia
rimtos formos žalingus elgesio sutrikimus, tokius, kaip jauniklių nužudymas. Jis
apskaičiavo kad, 10-20 procentų lapių patelių įvykdo vaikžudystę. Kitas tyrimas,
išspausdintas 1993 m. žurnale apie Gyvūnų veisimą ir genetiką, rodo, kad 50
procentų visų jauniklių buvo nužudyti savo motinų
.
Aštuoniolikos mėnesių trukmės slaptas tyrimas atskleidė vieną iš purviniauisų
kailių pramonės paslapčių: brutualus ir žiaurus šunų ir kačių žudymas kailių
prekybai.
Ar auginti gyvūnus kailiams narvuose yra humaniška?
Ne. Kailių gamintojai sutaupo gyvūnų gerbūvio sąskaita. Žvėreliai išauginti
kailių fermose ar rančose (tai kailių pramonės išrasti eufemizmai)
įskaitant audines (jos pačios populiariausios), lapes, sabalus ir šinšilas. Jie yra
įkalinti mažuose metaliniuose narvuose, kur jokia natūrali veikla yra neįmanoma. Šie
gyvūnai dažnai kenčia nuo sparčiai plintančių infekcijų ir įkyraus neįveikiamo
stereotipinio elgesio kaip savęs žalojimas ir kanibalizmas - elgesys sukeltas
monotoniškumo, frustracijos ir nepritekliaus, kurie sukeliami biologiškai netinkamos
aplinkos. Dar daugiau, tam kad pagreitinti auginimą ir padidinti pelną kailių
pramonėje yra įprastas hormonų naudojimas. Bandymų išgauti specifinį atspalvį
rezultate gyvūnai patiria rimtas nenormalias pasėkmes, tokias, kaip apkurtimas,
luošumas, deformuoti lytiniai organai, suspausti kaklai ir padidintas nervų sistemos
jautrumas. Gyvūnai paprastai būna nužudomi 7-10 mėnesių amžiaus tarpsnyje
nehumaniškais metodais, tokiais, kaip elektros šokas, nunuodymas dujomis, nunuodijimas
per akis ir kaklo sulaužymas. Ir nors kailių pramonė stengiasi numalšinti visuomenės
susirūpinimą, demonstruodami ypatingą rūpestį gyvūnų gyvenimo sąlygoms, iš
tikrųjų jie elgiasi kaip nori. Iki šiol nėra jokių įstatymų reglamentuojančių
kailinių žvėrelių augimo, saugojimo ar žudymo sąlygas.
AR ŽMONĖMS REIKALINGI KAILIAI?
Ne. . Sintetinių audinių atsiradimas (kurie yra žymiai lengvesni ir šiltesni negu
kailis) panaikino kailinių drabužių poreikį. Pataikavimas mados užgaidoms žudant
gyvūnus, sumenkina gyvybės, taip pat ir mūsų pačių, vertę.
Ar kailis nelaikomas natūraliu gamtos šaltiniu?
Žvėrelių viliojimas į spastus neskatina stabilios ir sveikos laukinės gamtos
populiacijos kūrimosi. Medžiotojai tvirtina, kad jie paprasčiausia surenka tuos
gyvūnus, kurie numirtų bet kokiu atveju. Natūralūs ekologiniai faktoriai, tokie kaip
oras ir maisto nepriteklius, taip pat ir laukinių žvėrių įgimta savybė natūraliomis
priemonėmis apriboti populiacijos dydį, nuolatos sąveikauja palaikydami laukinės
gamtos ir gyvūnų rūšių pusiausvyrą. Kai kurie požymiai rodo, kad yra didesnė
tikimybė spąstais pagauti sveikus gyvūnus, kadangi jie yra aktyvesni negu ligoti ar
silpnesni gyvūnai. Tokiu būdu, spąstų naudojimas yra ypač žalingas gyvūnų
populiacijai, nes jie pašalina sveikus žvėrelius ir palieka ligotus. Spąstai
neskiria kurią rūšį turi pagauti. Patys medžiotojai pasakoja, kad kol sugauna
reikalingą žvėrį į spąstus patenka iki 10 netaikininių gyvūnų, tokių kaip
šunys, katės, triušiai, elniai, paukščiai giesmininkai ir pan. Tokie nenumatyti
mirties atvejai, kelia grėsmę ir rūšims, kurios nėra tinkamos kailių gamybai.
Medžioklė spąstais iki šiol nėra sureguliuota, o ten, kur apribojimai yra numatyti,
jie beveik nevykdomi. Kailių prekyba jau beveik išnaikino kiaunes ir kai kurias
laukinių kačių rūšis.
Ar medžioklė spąstais reikalinga, kad kontroliuoti piktavališką laukinę
gamtą?
Dėl žmonių populiacijos augimo padažnėjo mūsų susidūrimai su gamta. Tolerancija ir
gyvūnų pažinimas turi būti mūsų gairės sprendžiant laukinės gamtos ir žmonių
problemas. Yra įmanomas platus spektras nemirtinų ir humaniškų sprendimų: gyvūnams
nepasiekiami šiukšlių konteineriai, kaminų uždanga, durys su vienos pusės įėjimu,
atbaidantys balionai ir pan. Spąstus, dėl jų nekontroliuojamo pobūdžio, yra pavojinga
naudoti miesto ir užmieščio teritorijose.
TYRIMAS ATSKLEIDŽIANTIS NEGIMUSIŲ AR KĄ TIK GIMUSIŲ ĖRIUKŲ ŽUDYMĄ DĖL JŲ KAILIO!
Vašingtonas. Jungtinių Tautų Humaniškos visuomenės organizacija atskleidė metus
laiko trukusio tarptautinio tyrimo rezultatus, atskleidžiančius žiauraus elgesio su
gyvūnais atvejus, susijusius su Persų ėriuko ar, kitaip vadinamo, karakulio kailio
gamyba. Šis kailis yra pagaminamas nužudant nėščią karakulio avį ir nudiriant
kailį negimusiam ar ką tik gimusiam karakulio ėriukui. Embrioninis ėriuko kailis yra
banguotas, lengvas, plokščios struktūros, panašus į suglamžytą velvetą.
Naujagimių ėriukų kailis yra labai garbanotas ir žvilgantis. Embrioninis ėriuko
kailis yra labiausiai vertinamas ir brangiausiai parduodamas kailių prekiautojų. Kailių
industrijos atstovai skelbia, kad kailis yra antrinis, mėsai auginamo gyvūno produktas,
arba, kad vaisius yra pašalinamas iš negyvos avies kūno, patyrusio savaiminį abortą,
tačiau surinktos vaizdajuostės skelbia ką kitą. Įrodyta, kad šie gyvūnai
Uzbekistano rančose yra auginami ir žudomi vien tik tam, kad aprūpinti Europos ir
Jungtinių tautų kailių rinką.
"Aš buvau nuvežtas į fermą šalia Bukharos, Uzbekistane, kur laikoma virš 10,000
karakulinių avių - pasakoja atliekamo tyrimo viceprezidentas. "Čia tapau
absoliutaus abejingumo gyvūnų kančioms liudininku matydamas kaip nehumaniškais
metodais yra nužudomos ir nudiriamos besilaukiančios avys ir jų naujagimiai. Šie
gyvūnai buvo nužudyti ne dėl maisto, bet dėl mados."
PAGRINDINIAI TYRIMO DUOMENYS:
Kasmet dėl kailių nužudoma maždaug nuo 4 iki 5 milijonų karakulinių ėriukų. Į
šios mados aukų sąrašą įtraukiant ir nėščias avis (jos, be jokių skrupulų,
paprastai paskerdžiamos pagimdžiusios tris ar penkis ėriukus) mirčių skaičius
gautusi daug didesnis.
Pagrindiniai karakulinio kailio gamintojai yra Uzbekistanas (čia pirmiausiai atsirado
šis verslas), Afganistanas, Kazachstanas, Namibija, Pietų Afrika ir kitos centrinės
Azijos tautos. Pagrindiniai karakulinio kailo vartotojai yra Prancūzija, Italija,
Vokietija, Skandinavijos šalys ir JAV. Šio kailio importo statistika yra
paviršutiniška, bet manoma, kad kailių verslo atstovai kasmet importuoja vieno miljono
kailių vertės karakulinio kailio produkcijos.
Karakulio kailis plačiai naudojamas ne tik kailinių gamybai. Jie jau vartojami
batų, suknelių megztinių, kelnių ir pan. Gamyboje.
Embrioninis ėriuko kailis dėl jo švytinčio blizgesio apibūdinamas kaip šilkas.
Yra apskaičiuotas net kailio ypatybių laipsniškumas, priklausantis nuo skirtingos
ėriuko išsivystymo stadijos. Pvz. embriono kailis 15 dienų iki jo natūralaus gimimo
yra gražesnis ir lengvesnis negu embriono išimto kelias dienas iki natūralaus gimimo.
Dėl to kad negimusių ar ką tik gimusių ėriukų kailis yra labai mažas, daugybė
gyvūnų turi mirti norint pasiųti vieną apdarą. Suskaičiuota, kad vienam karakuliniam
puspalčiui reikia iki 30 kailių.